Formos

Senie prekeiviai sakė, kad forma keičia, kaip akmuo „spinduliuoja“. Žemiau jų žodynas, ne fizika.

Smailė

Prekeiviai statė smailę į kampą, lyg ji rodytų, kur kambarys dar neapsisprendė.

Lygus, telpa kumštyje. Jį nešiojo kišenėje, ne kaip antspaudą.

Rutulys neturi kampo, į kurį galima įsižeisti. Todėl iš jo ir būrė.

Kiaušinio forma salone reiškė pradžią, kuri dar neturi vardo.

Keturi šonai ir viršūnė. Ją statė ant stalo kaip mažą, nebylų namą.

Širdies forma yra dovanos kalba, ne anatomija. Dažniausiai ją pjauna iš rožinio kvarco.

Skylė viduryje turėjo reikšti, kad žvilgsnis praeina kiaurai, o ne sustoja.

Kubas yra sąskaitos forma: šeši lygūs šonai, jokių paslapčių kampuose. Pirito kubai gamtoje jau tokie.