Dienos ženklas
Du šuliniai, vienas akmuo
Laiškas stalčiuje ir sapnas po pagalve pavartojo žodį, kurio prie stalo niekas nesirinko. Atstumas tikras, ir beldimas tarp jų taip pat.
Dienos ženklas
Šios dienos ženklas
Dienos ženklas
Šydas, perplyšęs per vidurį
Akimirką kasdienybė suplonėja, ir pro plyšį matyti veidas, kuris nespėja apsimesti kaimynu. Paskui audinys vėl susitraukia, bet akis jau žino siūlę.
Dienos ženklas
Lūžis, kurio nepiešė planas
Planas lūžta ne ten, kur suklysta ranka, o išilgai rytojaus, kuris jau buvo medyje. Kelias, kurį braižei, pasirodo esąs tik dažai ant senesnio plyšio.
Dienos ženklas
Ženklas, kuris nesidera
Laikrodis sustoja ant vardo, kurio niekas nekvietė į kambarį. Su šituo ženklu nesiderama: paukštis jau atsitūpė ant tvoros, ir tvora tai žino.
Dienos ženklas
Švystelėjimas iš anapus tvarkos
Aiškumas ateina per aštrus, kad jį būtų galima neštis kišenėje. Paskui grįžta paprasta šviesa, o ant stalo lieka daiktas, kurio ten nebuvo prieš žaibą.
Dienos ženklas
Vėtra be lango
Lauke tylu, o namuose vėjas skaičiuoja kambarius. Miegas lūžta, indai nejuda, ir vis dėlto oras viduje pilnas nematomų svečių.
Dienos ženklas
Vyrio diena
Šiandien lankstas pasirenka, į kurią pusę versis durys visus kitus metus. Kas palinksta dabar, tą pavidalą medis atsimins ir žiemą.
Dienos ženklas
Šulinys, kuris vidurdienį neberodo veido
Šešėliai pasitraukė be atsisveikinimo, ir kiemas stovi per švarus. Tyla nėra tuščia: ji ir yra žinia, kad ženklai šią dieną nedirba.
Dienos ženklas
Valanda, kai neaišku, kas loja
Tarp šviesos ir tamsos daiktas matomas tik tam, kas nestovi nei dienoje, nei naktį. Fenomenas trumpas, ir liudytojas paskui nebegali jo nupasakoti pietums.
Dienos ženklas
Slenkstis su savo oru
Tarpuduris kvėpuoja pats, ne iš lauko. Svečias, sprendimas ar skersvėjis su ketinimu jau stovi ant medžio, nors varpelis dar netrenkė.
Dienos ženklas
Vardas, atplaukęs puoduku
Vardas ateina vandeniu: lietumi ant palangės, upės posūkiu, puoduku, kuris stovėjo pernakt. Lūpos jo nekvietė, o dugnas jį jau laiko.
Dienos ženklas
Nekviestas, bet jau pasiklojęs
Namas kloja patalą svečiui, kurio nėra kalendoriuje. Kėdė stovi svetima, duona perpjauta per pusę, ir durys laukia žingsnio, kurio sąrašas nepripažįsta.